Jau daugelį metų Japonijos kino industrija dovanoja mums pačius įspūdingiausius animacinius filmus, išsiskiriančius savo unikaliu vizualiniu stiliumi, estetika, siužetais bei kultūros savybėmis. Įdomu tai, kad pačioje japonijoje žodis „anime“ apibūdina absoliučiai visus animacinius kūrinius, nepaisant jų žanro ar kilmės. Tačiau likusiame pasaulyje, „anime“ reiškia būtent Japonijoje sukurtą animaciją, atspindinčią šios šalies meninę tradiciją.
Anime - tai ypatingai turtingas ir įvairiapusis žanras, galintis sužavėti net ir patį išrankiausią žiūrovą. Svarbu paminėti, kad daugybė puikių anime kūrinių yra išleisti ne tik filmų, bet ir serialų bei mini serialų formatu. Dėl šios priežasties, viename sąraše išvardyti visus geriausius anime kūrinius - misija beveik neįmanoma. Taigi, šiandien apsiribosime tik pačių geriausių anime filmų apžvalga, o serialus paliksime sekančiam kartui. Tikimės, kad šis anime filmų sąrašas, taps puikiu startu, norintiems geriau pažinti užburiantį japonų animacijos pasaulį.
„Belladonna of Sadness“ (1973)
Eiichi Yamamoto „Belladonna of Sadness“ yra nepaprastas, tačiau tikrai provokuojantis ir atviras anime filmas. Tai trečiasis ir geriausias Animerama trilogijos filmas, einantis po „A Thousand and One Nights“ (1969) ir „Cleopatra“ (1970). Šį filmą nėra lengva žiūrėti, todėl jis tikrai netinkamas vaikams. „Belladonna of Sadness“ pasakoja apie valstiečių moterį, kuri siekdama atkeršyti vietos ponui už seksualinį išpuolį, sudaro sandorį su velniu. Pasitelkiant įmantrius psichodelinius vaizdinius, filme nagrinėjamos erotizmo, religijos, smurto bei feodalinės priespaudos temos. Nors kai kurie žiūrovai „Belladonna of Sadness“ laiko truputį pasenusiu, šis filmas vis tiek išlieka gražiu ir keistu anime istorijos šedevru, tikrai vertu jūsų dėmesio.
„Urusei Yatsura: Beautiful Dreamer“ (1984)
„Urusei Yatsura“ yra manga serija, kuri už Japonijos ribų laikoma kultiniu kūriniu. Ši, gana netradicinė manga, pasakoja apie nelaimingą jaunuoli, kuris atsitiktinai sutiko ateivę ir tolimesnius jų nuotyklius. Manga buvo adaptuota į anime serialą, taip pat buvo sukurti ir keli su šia franšize susiję anime filmai. Bene geriausiu ir tuo pačiu keisčiausiu „Urusei Yatsura“ visatos anime filmų yra laikomas „Beautiful Dreamer“. Šiame filme pagrindinis veikėjas ir jo draugai desperatiškai bando ištrūkti iš laiko kilpos, kurioje nuolat kartojasi ta pati diena.
„Angelo kiaušinis“ (Angel's Egg, 1985)
Režisierius Mamoru Oshii sukurtas „Angelo kiaušinis“ (Angel's Egg) laikomas kultiniu anime filmu, nors yra skirtas tikrai ne kiekvienam žiūrovui. Tai vienas tų netradicinių ir minimalistinių anime filmų, kuriame nėra aiškiai išvystyto siužeto, o pagrindinis dėmesys skiriamas atmosferai ir vizualinei estetikai. Filmas pasakoja apie jauną mergaitę, kuri saugo didžiulį kiaušinį, tikėdama, kad iš jo išsiris angelas, bei berniuką, kuris svajoja jį sudaužyti. „Angelo kiaušinis“ yra sąmoningai abstraktus ir palieka daug vietos interpretacijai, todėl iš žiūrovo reikalauja aktyvaus dalyvavimo. Jeigu esate atviri biblinėms interpretacijoms ir alegorinei fantastikai, šis anime filmas gali jums suteikti tikrai nepakartojamą patirtį.
„Neo Tokyo“ (1987)
„Neo Tokyo“ yra netradicinis trijų istorijų rinkinys, kuris trunka mažiau nei valandą, tačiau tikrai nešvaisto nė sekundės. Pirmoji istorija pasakoja apie siurrealistinį fantastinį nuotykį, antroji - apie įtemptas futuristines lenktynes, o trečioji vaizduoja darbovietę, kuri buvo apversta aukštyn kojomis, vietoje žmonių įdiegus robotus. Tiesą sakant, „Neo Tokyo“ galėtų būti dar geresnis anime filmas, jeigu būtų šiek tiek ilgesnis, tačiau net ir dabartine forma jis tikrai vertas dėmesio ir yra puikus pasirinkimas anime gerbėjams.
„Mano kaimynas Totoro“ (My Neighbour Totoro, 1988)
„Mano kaimynas Totoro“ (My Neighbour Totoro) yra vienas ramiausių ir jaukiausių legendinio Hayao Miyazaki filmų. Na, su juo galėtų pasivaržyti nebent „Kikės siuntų tarnyba“. Filmas pasakoja apie dvi jaunas seseris, Satsuki ir Mei, kurios persikelia į kaimą, kol jų mama sveiksta po ilgos ligos. Tyrinėdamos naują aplinką, jos susitinka su įvairiais keistais padarais ir miško dvasiomis. Čia jos sutinka ir švelnų milžiną Totoro, kuris parodo mergaitėms tikrą stebuklų pasaulį. „Mano kaimynas Totoro“ yra kupinas vaikiško džiaugsmo, tačiau kartu ir liūdesio, nes seserys nuolat nerimauja dėl savo motinos sveikatos. Šis anime filmas sulaukė neįtikėtinos ilgalaikės sėkmės bei meilės iš daugelio kartų žiūrovų. Nenuostabu, kad Totoro tapo „Studio Ghibli“ simboliu ir talismanu.
„Jonvabalių kapas“ (Grave of the Fireflies, 1988)
„Jonvabalių kapas“ (Grave of the Fireflies) - tai tamsus ir liūdnas pasakojimas vaiko akimis, apie Japoniją Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Po amerikiečių bombardavimo Kobe mieste, Seita ir jo jaunesnioji sesuo Satsuko tampa našlaičiais. Desperatiškai siekdamas apsaugoti Satsuko, Seita prašo artimųjų pagalbos, tačiau yra apgaunamas ir galiausiai paliekamas likimo valiai. Nors filmas yra kupinas tragedijų ir emocinio skausmo, jame taip pat galima rasti ir trumpų gražių akimirkų net ir tamsiausiais laikotarpiais. Tai neabejotinai vienas svarbiausių studijos „Studio Ghibli“, paprastai pasižyminčios švelniais ir jaukiais kūriniais, darbų. Slegiantis pasakojimas apie, katastrofą, neviltį ir sielvartą.
„Akira“ (1988)
Tamsi sudužusios ateities vizija. „Akira“ neleidžia laiko veltui ilgoms įžangoms ir nuo pat pradžių griebia žiūrovą už gerklės. Filmas prasideda įspūdingu motociklų gaujų mūšiu postapokaliptinio Tokijo miesto gatvėse, kurį vainikuoja ikoniškas pagrindinio veikėjo Kanedos motociklo slydimas - vienas iš labiausiai mėgstamų ir atkartojamų kadrų animacijos istorijoje. Ambicinga Katsuhiro Otomo jo paties mangos adaptacija, sužavėjo savo įspūdingais urbanistiniais vaizdais, dėmesiu detalėms ar net kruopščiai animuotomis dūžtačio stiklo šukėmis ir nustatė naujus animacijos standartus. Galima drąsiai teigti, kad „Akira“ pakeitė animacijos pasaulį.
„Kikės siuntų tarnyba“ (Kiki’s Delivery Service, 1989)
Hayao Miyazaki „Kikės siuntų tarnyba“ (Kiki’s Delivery Service) yra puikus filmas, kuris nors ir nėra taip plačiai pripažintas kaip kiti legendinio režisieriaus kūriniai, tikrai yra vertas atsidurti geriausių anime filmų sąraše. Filmas pasakoja apie jauną merginą, kuri pirmą kartą gyvenime pradeda gyventi savarankiškai. Be to, ji yra ragana… Nepaisant fantasy elementų, „Kikės siuntų tarnyba“ taip pat yra ir puiki žemiška paaugliška istorija apie jaunystės džiaugsmus bei iššūkius. Galiausiai, filmas pasižymi tiesiog stulbinančiu vizualiniu grožiu, kuris yra būdingas visiems Miyazaki anime.
„Patlaborai“ (Patlabor: The Movie, 1989)
„Patlaborai“ (Patlabor: The Movie) yra pakankamai nišinis mokslinės fantastikos anime filmas, todėl jis gali patikti tikrai ne visiems žiūrovams. Filmas skatina šiek tiek akademiškesnį požiūrį į mokslinės fantastikos žanrą, todėl jame yra mažiau veiksmo, nei daugelyje kitų mecha stiliaus (dideli humanoidiniai robotai) anime. Kita vertus, būtent šis aspektas ir padeda „Patlaborams“ išsiskirti iš minios. Filmas tyrinėja žmogaus ir roboto konfliktą bei įdomias mokslinės fantastikos idėjas, itin realistiškai sukurtame pasaulyje. Todėl jei nebijote lėtesnio tempo, šis anime filmas gali būti puikus pasirinkimas, ypač mėgstantiems mecha anime tematiką.
„Porco Rosso“ (1992)
Hayao Miyazaki režisuotas „Porco Rosso“ yra neįprastas noir stiliaus anime filmas, pasakojantis apie buvusį lėktuvų pilotą Marco Rossolini, kuris vieną dieną yra prakeikiamas gyventi kiaulės pavidalu. Tokia idėja gali pasirodyti keistoka, tačiau filmas veikia puikiai. Tiesą sakant, tai yra vienas iš juokingiausių anime filmų, kuriuos tik yra sukūrusi studija „Studio Ghibli“. Kita vertus, „Porco Rosso“ taip pat paliečia ir liūdnas temas, tokias kaip fašizmo įsigalėjimas 1930 metų Europoje. Nors dažnai anime filmus mes žiūrime su subtitrais, „Porco Rosso“ yra viena tų retų išimčių, kai filmą tikrai verta žiūrėti su anglišku dubliavimu. Ypač rekomenduojame 2005 metų versiją, kuriame vaidina Michael Keaton, Cary Elwes ir Susan Egan. Filmo noir stilius puikiai tinka angliškam dubliavimui, o Keatono įgarsintas Marco „Porco Rosso“ Rossolini atrodo kaip atskridęs tiesiai iš filmo „Kasablanka“.
„Dvasia šarvuose“ (Ghost in the Shell, 1995)
Pagal Masamune Shirow mangą sukurtas anime filmas, „Dvasia šarvuose“ (Ghost in the Shell) yra mokslinės fantastikos šedevras, kuris artėjant prie jo siužetą apimančių 2029 metų, tampa dar aktualesniu. Šiame filme rasime veiksmo, futuristinio kriminalo ir net filosofinių apmąstymų apie tai, kur slypi tikrasis žmogaus "aš". Vis labiau nuo interneto priklausančios visuomenės ir milijonus paprastų gyventojų paveikiančių kibernetinių nusikaltimų šiandieniniame fone, „Dvasia šarvuose“ iškyla tarsi pranašiška ateities vizija. Filme vaizduojama, kaip į nekaltus žmones, turinčius patobulintus dirbtinius kūnus, įsilaužia paslaptingas įsilaužėlis ir verčia juos atlikti žmogžudystes bei kitus baisius nusikaltimus. Na, tikėkimės, kad mes esame dar labai toli iki tokio lygio kibernetinių nusikaltimų, kuriuos yra priversta tirti Majorė Motoko Kusanagi su savo komanda specialiųjų operacijų skyriuje 9.
„Memories“ (1995)
„Memories“ - tai unikalus ir nepakankamai įvertintas anime filmų rinkinys, kuriame rasime tris skirtingas istorijas. Nors visi trys filmo segmentai gali būti priskirti mokslinės fantastikos žanrui, tačiau kiekvienas iš jų taip pat žiūrovui siūlo ir kažką savo, įdomaus bei vizualiai novatoriško. Pirmoji istorija daugiau priklauso siaubo ir mistikos žanrams, antroji yra niūriai juokinga mokslinės fantastikos istorija, o trečioji - tamsus fantastinis pasakojimas. „Memories“ nėra plačiai žinomas anime filmas, tačiau tai tikrai vertas dėmesio kūrinys, ypač mėgstantiems 9-ojo dešimtmečio animaciją.
„The End of Evangelion“ (1997)
Nors „The End of Evangelion“ paprastai nėra priskiriamas prie siaubo filmų, tai vienas niūriausių ir baisiausių anime, kuriuos galite pamatyti. Šis filmas yra kultinio anime serialo „Neon Genesis Evangelion“, kuris buvo rodomas 1995-1996 metais, pabaiga. Techniškai tai yra paskutiniai du šio serialo epizodai, tačiau jie buvo išleisti kaip filmas ir pradėti rodyti kino teatruose. Nors „The End of Evangelion“ bus įdomesnis, jeigu esate žiūrėję patį serialą, tačiau norint suprasti ir mėgautis šiuo filmu, tai tikrai nėra būtina. Apskritai, „Evangelion“ frančizė yra gerai žinoma dėl savo savarankiškų filmų, kuriuos galima laisvai žiūrėti per daug nesigilinant į serialą. Pavyzdžiui, 2021 metais pasirodęs „Evangelion: 3.0+1.01 Thrice Upon a Time“, taip pat gali būti vertas jūsų dėmesio.
„The End of Evangelion“ pasakoja apie paauglių grupę, kuri susiduria su tikra apokaliptine grėsme. Siekdami išvengti pasaulio pabaigos, jie pilotuoja mechas ir kovoja su žmoniją sunaikinti siekiančiais priešais, vadinamais Angelais. Paskutinė filmo scena yra tiesiog ikoniška ir daugiau nei įspūdinga. Tačiau „The End of Evangelion“ neapsiriboja vien tik pasaulio pabaigos siaubu. Šis filmas taip pat yra intensyvi psichologinė drama, tyrinėjanti pačius tamsiausius veikėjų motyvus. Tai tikrai nėra lengvas žiūrėjimui filmas, tačiau jo košmariškų vaizdinių ir šiurpinančios muzikos derinio, dar ilgai nepamiršite. „The End of Evangelion“ yra baisiai tamsus ir pesimistinis anime, tačiau kartu, labai sunku juo nesižavėti, ypač turint galvoje, kaip toli jis sugebėjo nueiti ir kiek ribų peržengti.
„Princesė Mononokė“ (Princess Mononoke, 1997)
Harmonija tarp žmogaus ir gamtos yra viena pagrindinių temų Hayao Miyazaki kūriniuose, kuri ypatingai ryškiai atsispindi jo įspūdingame tamsiosios fantasy epe - „Princesė Mononokė“. Filmas pasakoja apie princą Ashitaką, kuris yra priverstas palikti savo kaimą po to, kai jį prakeikia demonas. Siekdamas rasti vaistą nuo prakeiksmo, Ashitakas iškeliauja į vakarus ir netikėtai atsiduria tarp San, vilkų dievų išauklėtos merginos ir miško gynėjos, bei Eboshi, mišką kertančios industrialistės, kasančios geležies rūdą, tačiau tuo pačiu metu suteikiančios prieglobstį visiems atstumtiesiems savo geležies mieste.
Miyazaki šiame filme nepasiduoda įprastam gėrio ir blogio dualizmui ir atsisako palaikyti vieną iš savo herojų. Vietoj to, jis stengiasi atskleisti paslėptą grožį abiejuose pasauliuose – ar tai būtų smalsios miškų dvasios ir ten gyvenantys dievai, ar Eboshi geležies miestas, skleidžiantis šilumą visiems atstumtiesiems. Toks siužeto pateikimas skatina žiūrovus savarankiškai daryti išvadas ir suvokti, kaip kartais sunku rasti visiems tinkantį sprendimą. Kartu su kompozitoriaus Joe Hisaishi nuostabia muzika, „Princesė Mononokė“ užima ypatingą vietą anime filmų panteone.
„Absoliutus liūdesys“ (Perfect Blue, 1998)
„Absoliutus liūdesys“ (Perfect Blue) - tai nepaprastai įtraukiantis, tačiau truputį gąsdinantis, režisieriaus Satoshi Kon anime filmas, kuriame autorius puikiai numatė šiuolaikinės įžymybių manijos kultūros tendencijas. Filmas pasakoja apie pramogų pasaulio žvaigždę Mimą Kirigoe, kuri siekia palikti mergaičių grupės žvaigždutės įvaizdį ir tapti rimta aktore. Tačiau ne visi jos gerbėjai nori, kad ji atsisakytų savo mielo įvaizdžio. Persekiojama įkyraus gerbėjo ir patirianti nuolatinį stresą dėl naujojo vaidmens, mergina jaučia, kaip po truputį praranda pusiausvyrą. Galiausiai, internete aptikusi savo dienoraščio įrašus, kurių ji net neprisimena rašiusi, Mima pradeda abejoti ir savo realybe.
„Vampire Hunter D: Bloodlust“ (2000)
„Vampire Hunter D: Bloodlust“ - tai netradicinis pasakojimas apie vampyrus, primenantis tamsų ir operinį Bremo Stokerio „Drakulos“ stilių. Nors pats filmas nėra susijęs su Drakula, tačiau jis tikrai turi tą pačią tamsią ir slegiančią atmosferą. Pagrindinis filmo veikėjas yra pusiau žmogus, pusiau vampyras D, kurio tikslas paprastas - išgelbėti vampyro pagrobtą merginą. Žinoma, savo kelyje D susidurs su kitais konkurentais ir įvairiomis grėsmėmis, tačiau siužetas, tikrai nėra šio filmo stiprioji pusė. Pagrindinis dėmesys čia yra skiriamas nuostabiai sukurtam pasauliui, vizualinei estetikai ir atmosferai. Galima drąsiai teigti, kad „Vampire Hunter D: Bloodlust“ yra vienas įspūdingiausių 2000-ųjų pradžios anime filmų ir tikra akims skirta šventė, pasižyminti savo unikalia nuotaika ir spalvingumu.
„Metropolis“ (2001)
„Metropolis“ - tai platus pasakojimas apie žmoniją, robotus, kastas ir sielos prigimtį, apipintas retrofuturistine estetika. Filmo siužetas pagrinde sukasi aplink Keničio ir paslaptingos merginos Timos santykius. Pagrindinius herojus persekioja piktasis kunigaikštis Redas, valdantis kastų padalintą Metropolio miestą, kuriame protingi androidai vergiškai dirba po žeme, o žmonės juos niekina iš viršaus. Įspūdingo dizaino Metropolio miestas yra toks pat įdomus veikėjas kaip Kenichi ar Tima ir apskritai yra laikomas vienu geriausių architektūros pavyzdžių kine.
„Stebuklingi Šihiros nuotykiai Dvasių pasaulyje“ (Spirited Away, 2001)
Kai mažoji Šihira netyčia patenka į paslaptingą dvasių pasaulį, kuriame žmonėms ne vieta, iš jos atimamas net vardas. Dabar, žinoma kaip Sen, ji yra priversta dirbti antgamtiniame SPA centre ir tenkinti kaprizingų dvasių norus. Tačiau tuo pat metu, ji stengiasi atgauti savo tapatybę ir grįžti į žmonių pasaulį. Svajingas Hayao Miyazaki fantazijų pasaulis, pavertęs paprastą jaunatvišką istoriją, kažkuo netikėtai giliu ir prasmingu, tapo vienu patraukliausių ir įspūdingiausių jo kūrinių. Todėl nenuostabu, kad už „Stebuklingus Šihiros nuotykius Dvasių pasaulyje“ jis gavo pirmąjį savo „Oskarą“ už geriausią animacinį filmą.
„Tūkstantmečio aktorė“ (Millennium Actress, 2001)
Prieš trisdešimt metų buvusi garsi aktorė Chiyoko Fujiwara pasitraukė iš viešumos ir apsigyveno nuošalioje vietoje, toli nuo kamerų ir šlovės spindulių, kuriuose kadaise maudėsi. Tačiau dokumentinių filmų kūrėjai Genya ir Kyoji suranda paslaptingąją žvaigždę ir pasiūlo atlikti interviu apie jos šlovingą karjerą. Taip dokumentinių filmų kūrėjai įsitraukia į nepaprastus Chiyoko gyvenimo prisiminimus, kuriuose pamažu nyksta riba tarp ekrano ir realybės. „Tūkstantmečio aktorė“ - neabejotinai vienas geriausių Satoshi Kon darbų ir šio režisieriaus duoklė japonų kinui. Chiyoko istorijos pagalba, žiūrovas yra supažindinamas su samurajų eros jidaigeki kino žanru, specialiųjų efektų turtingais tokusatsu filmais bei milžiniškais kaiju monstrais. Pasakysiu paprastai - jei mylite gerus anime filmus, tiesiog neįstengsite nepamilti „Tūkstantmečio aktorės“.
„Tokijo krikštatėviai“ (Tokyo Godfathers, 2003)
Kai trys benamiai – alkoholikas Gin, neaiškios pakraipos moteris Hana ir paauglė pabėgėlė Miyuki – Kalėdų vakarą randa paliktą kūdikį, trijulė nusprendžia būtinai surasti kūdikio tėvus. Savo kelionėje jie susidurs su jakuza bosais, stengsis išvengti samdomų žudikų ir netgi užklys į striptizo klubą. Tai tikrai nėra tradicinė Kalėdinė istorija. Satoshi Kon būdingas realistinis stilius ir išblukinta spalvų paletė, sukuria kontrastingą ir unikalią atmosferą, kurioje filmo nuotaika gali pasikeisti jau sekančią akimirką. „Tokijo krikštatėviai“ - tai nepaprastai juokingas, tačiau kartais ir labai liūdnas anime filmas, priverčiantis susimąstyti, kaip svarbu turėti artimų žmonių, kuriems tu rūpi.
„Paprika“ (2006)
„Paprika“ yra paskutinis pripažinto anime režisieriaus Satoshi Kon filmas, sukurtas pagal to paties pavadinimo romaną. Tai vizualiai stulbinantis filmas, turintis fantastišką garso takelį ir dinamišką bei įtraukiantį siužetą. „Paprika“ pasakoja apie detektyvą, gaudantį nusikaltėlį, pavogusį kitų žmonių sapnus galintį paveikti įrenginį. Filmas tiesiog sprogsta kūrybiškumu ir greitai pereina nuo vienos įspūdingos scenos prie kitos. Šis anime yra laukinis, juokingas, bauginantis ir jaudinantis vienu metu. Apimantis visą įmanomą emocijų spektrą ir pasakojantis dinamišką, niekada vietoje nestovinčią istoriją. „Paprika“ - tai neabejotinai vienas iš vizualiai įspūdingiausių anime filmų istorijoje, kurio reikšmė laikui bėgant tik augs.
„Betonas, geležis, raumenys“ (Tekkonkinkreet, 2006)
„Betonas, geležis, raumenys“ (Tekkonkinkreet) - tai kriminalinė animacinė istorija, kuri gali pasirodyti truputį keista ar perkrauta, tačiau neabejotinai nusipelno jūsų dėmesio. Filmas pasakoja apie du jaunuolius, gyvenančius didžiuliame metropolyje, kuriame abu bando savais būdais išgyventi. Galiausiai jie susiduria su galinga korporacija, kuri siekdama didžiulio pelno, ketina perstatyti didelę miesto dalį. Siužetas čia kartais gali atrodyti antraeilis, tačiau filmo stilius yra toks įspūdingas ir spalvingas, kad tai gali būti atleista. „Betonas, geležis, raumenys“ yra vienas iš mažiau žinomų anime filmų, tačiau ieškant kažko unikalaus ir nematyto, jis tikrai gali jus nustebinti.
„Mergina, keliaujanti laiku“ (The Girl Who Leapt Through Time, 2006)
„Mergina, keliaujanti laiku“ - tai nuostabiai animuota klasikinio Yasutaka Tsutsui mokslinės fantastikos romano adaptacija. Filmas jaunatviškomis akimis nagrinėja laisvos valios ir spontaniškų sprendimų pasekmių temas. Kai vidurinės mokyklos moksleivė Makoto Konno įgyja galimybę keliauti laiku, ji iš karto sugalvoja, kaip galima tuo pasinaudoti ir susikurti idealų gyvenimą – perlaikyti egzaminus, pagerinti savo socialinį statusą ar išvengti nepatogių romantiškų nuotykių. Deja, kai ji supranta, kad jos šuoliai laiku kenkia kitiems, ji taip pat sužino, kad jai liko vos keletas šuolių viskam ištaisyti.
„Maksimalus greitis“ (Redline, 2009)
Įsivaizduokite „Speed Racer“, „Mad Max: Fury Road“ ir „Akira“ filmų mišinį - maždaug tokio emocijų antplūdžio galite tikėtis žiūrėdami režisieriaus Takeshi Koike anime „Maksimalus greitis“ (Redline). Filmas pasakoja apie Joshua, kuris su savo super automobiliu, ketina dalyvauti pačiose pavojingiausiose visatos lenktynėse. Tačiau lenktynės greitai pavirsta į tarpžvaigždines kovas su ateiviais ir robotais. „Maksimalus greitis“ yra nepaprastai energingas ir vizualiai stulbinantis anime filmas, kuriame sunkiai įsivaizduojamos transporto priemonės, ignoruodamos fizikos dėsnius, lenktyniauja svetimų planetų trasose. O visa tai dar pagardinta ir nuostabiu filmo garso takeliu.
„Arietė iš nykštukų šalies“ (The Secret World of Arrietty, 2010)
„Arietė iš nykštukų šalies“ (The Secret World of Arrietty) - tai vienas pelningiausių „Studio Ghibli“ filmų ir kaip daugelis kitų šios studijos kūrinių, siekia perkelti žiūrovus į neįprastą pasaulį. Nors šio filmo veiksmas daugiausia vyksta įprasto namo viduje, tačiau daugelis veikėjų yra labai maži ir gyvena pasislėpę nuo normalaus dydžio namo gyventojų. „Arietės iš nykštukų šalies“ siužetas vystosi lėtai ir filmas nuolat išlieka šiltas bei žavingas, pagrindinį dėmesį sutelkdamas į estetiką ir bendrą fantastišką atmosferą. Iš esmės, tai tipiškas „Studio Ghibli“ stiliaus kūrinys, kuris tikrai patiks žiūrovams, ieškantiems įdomaus ir atpalaiduojančio anime filmo.
„Vilko vaikai“ (Wolf Children, 2012)
Vieniša mama Hana po vyro mirties augina du jaunus vaikus Yuki ir Ame. Ši sudėtinga situacija komplikuojasi dar labiau, kai vaikai, paveldėję tėvo savybes, pradeda nekontroliuojamai virsti vilkais. Priversta persikelti į atokų kaimą, Hana desperatiškai stengiasi apsaugoti savo vaikus nuo pasaulio, kuris jų nesupranta. „Vilko vaikai“ (Wolf Children) - tai subtiliai animuota šiuolaikinė pasaka, kurioje apstu galingų emocinių išgyvenimų. Šiame poetiškame pasakojime, puikiai dera džiaugsmas, liūdesys ir žavingas keistumas.
„Pasaka apie princesę Kagują“ (The Tale of the Princess Kaguya, 2013)
„Pasaka apie princesę Kagują“ (The Tale of the Princess Kaguya) - tai paskutinis „Studio Ghibli“ bendraįkūrėjo Isao Takahata anime filmas, įkvėptas vienos seniausių Japonijos pasakų „Pasaka apie bambukų pjaustytoją“. Kai senas vyras bambuko stiebe randa mažą mergaitę, jis pasiima dievišką vaiką namo ir kartu su žmona pradeda ją auginti. Maža mergaitė greitai išauga į išskirtinę jauną moterį. Paslaptinga jauna princesė žavi ir užburia visus, kurie tik su ja susiduria. Toliau seka mažų stebuklų džiaugsmas, praradimo skausmas ir širdį verianti istorijos pabaiga, kuri paliks gilesnį įspūdį nei tik galite įsivaizduoti. Sukurtas impresionistiniais teptuko potėpiais ir švelnia akvarele, „Pasaka apie princesę Kagują“ atrodo visiškai kitaip nei bet kuris kitas garsios animacijos studijos kūrinys. Nepaprastas Isao Takahatos palikimas.
„Šiame pasaulio pakrašty“ (In This Corner of the World, 2016)
Remiantis Fumiyo Kono manga, „Šiame pasaulio pakrašty“ (In This Corner of the World) pasakoja apie civilinį gyvenimą Japonijoje Antrojo pasaulinio karo metu, nuo didėjančios įtampos iki pokario Amerikos okupacijos. Istorija susitelkia į ramų ir kasdienį jaunos nuotakos Suzu gyvenimą, kuri persikėlė gyventi pas naujus uošvius į Kure uostamiestį, esantį 15 mylių nuo Hirošimos. Filme nepaprastai tiksliai atvaizduojama to laikotarpio mada ir architektūra, o viskas atgaivinama rankomis piešta animacija. „Šiame pasaulio pakrašty“ netikėtai pateikia šiltą ir žmogišką žvilgsnį į kai kuriuos niūriausius istorijos įvykius.
„Tavo vardas.“ (Your Name., 2016)
„Tavo vardas.“ (Your Name.) - tai vienas pelningiausių visų laikų anime filmų, pasakojantis apie du jaunus žmones, kurių gyvenimai mįslingai susipina, nes jiems tenka gyventi vienas kito kūnuose. Iš pirmo žvilgsnio, tai gali pasirodyti kaip eilinė komedija apie pasikeitimą kūnais, tačiau filmo režisierius Makoto Shinkai, pakėlė šį subžanrą į naują lygį. Kuomet paprasta mergina Mitsuha ir berniukas Taki nepaaiškinamai pradeda pabusti vienas kito kūnuose, tai tik daug didesnės ir įspūdingesnės istorijos pradžia. Filme daug dėmesio skiriama Taki ir Mitsuha asmeniniam gyvenimui ir kaip niekada nesusitikdami jie įtakoja vienas kito buitį. „Tavo vardas.“ yra vizualiai prabangus ir lengvai žiūrimas šiuolaikinės dramos, romantikos ir fantastikos mišinys, kuris tikrai patiks žiūrovams, ieškanties linksmo ir neįpareigojančio anime filmo vakarui.
„Night Is Short, Walk On Girl“ (2017)
Režisierius Masaaki Yuasa yra vienas įdomiausių šiomis dienomis dirbančių anime meistrų, kurio kūriniai pasižymi šiurkštumu ir energija, tačiau sugeba išvengti perdėto blizgesio ir poliravimo. Tai ypač akivaizdu jo vienos nakties chaotiškoje kelionėje - anime filme „Night Is Short, Walk On Girl“. Filmas pasakoja apie jauną vyrą, kuris yra įsimylėjęs jauną moterį. Ir nors vyras sugalvoja begalę priežasčių porai susitikti, tačiau mergina niekaip jo nepastebi. Kartu jie leidžiasi į triukšmingą kelionę po Kioto miestą ir patenka į neįtikėtinas, siurrealistines ir net antgamtines situacijas. Šiame filme nuolat jaučiamas tas menkutis pojūtis, kad čia bet kada gali atsitikti kažkas nepadoraus ar šokiruojančio – o žinant Yuasados kūrybiškumą ir neeilinę vaizduotę, taip tikrai gali nutikti.
„Maquia: When the Promised Flower Blooms“ (2018)
Režisierės Mari Okada debiutinis filmas „Maquia: When the Promised Flower Blooms“ - tai ne tik fantasy žanro pasakojimas apie riterius, drakonus, pilis ir magiją, bet ir gilus motinystės džiaugsmų bei skausmo atspindys. Maquia yra beveik nemirtingos rasės narė, kuri po žiauraus užpuolimo yra atskiriama nuo savo genties. Įsivaikindama našlaitį kūdikį, ji tikisi atlikti gerą darbą, tačiau jos sūnui Arielui vis augant, o pačiai Maquiai liekant tokiai pačiai, galiausiai teks susidurti su dar didesniu praradimo skausmu nei namų netektis. Nors filme yra daug veiksmo ir ištisus dešimtmečius apimančių siužetinių linijų, iš tikrųjų šis svajingas animacinis kūrinys yra sukurtas vienam tikslui - suplėšyti žiūrovų širdis. Ir jam tai puikiai pavyksta.
„Mano mažoji sesutė Mirai“ (Mirai, 2018)
„Mano mažoji sesutė Mirai“ (Mirai) - tai režisieriaus Mamoru Hosoda anime filmas, pasakojantis apie mažą berniuką Kun, kuris atranda magišką sodą, leidžiantį jam susitikti su savo motinos ir sesers ateities bei praeities versijomis. „Mano mažoji sesutė Mirai“ sulaukė didelės tarptautinės sėkmės ir tapo pirmuoju už geriausią animacinį filmą „Oskarui“ nominuotu ne „Studio Ghibli“ anime filmu. Tai yra šilta ir jauki animacija skirta visai šeimai, kuri tikrai patiks tiek vaikams, tiek ir jų tėveliams.
„Orų mergaitė“ (Weathering With You, 2019)
Hodaka yra paauglys, pabėgęs iš savo gimtojo miesto tiesiai Tokijo šurmulį. Hina yra našlaitė, palikta viena auginti jaunesnį brolį. Tokia situacija jau savaime yra derlinga dirva kokybiškai romantinei dramai vystyti, tačiau režisierius Makoto Shinkai tuo neapsiriboja ir prideda žavingą magiško realizmo elementą. Hina turi galią įtakoti orą. Hodakai ir Hinai susidraugavus, jie bando panaudoti Hinos talentą dėl geresnės ir šviesesnės ateities. Tačiau viskas pakrypsta katastrofiška linkme, tiek herojams tiek ir aplinkiniam pasauliui. Makoto Shinkai dėmesys detalėms, siekiant kuo tiksliau atvaizduoti oro efektus, beveik viršija animacijos galimybių ribas, todėl „Orų mergaitė“ yra vienas vizualiai įspūdingiausių pastarųjų metų anime filmų. Tikras šiuolaikinio anime šedevras.
„Promare“ (2019)
„Promare“ - tai sprogstančiu veiksmu ir ryškiomis spalvomis pasižymintis studijos „Studio Trigger“ mecha žanro anime filmas. Praėjus dešimtmečiams po to, kai žmonės pradėjo mutuoti į neapsakomai galingus pirokinetikus, buvo įkurta gaisrų gesinimo mecha tarnyba, kurios tikslas yra kovoti su šiais vaikščiojančiais ugnies pavojais. Puikus mechų pilotas Galo Thymos yra vienas iš tokių ugniagesių, besistengiančių pažaboti visa naikinančias pirokinetikų galias. Tačiau kai jis susitinka su Lio, pirokinetikų pasipriešinimo kovotoju, jie abu yra įtraukiami į didžiulį sąmokslą, galintį uždegti visą pasaulį.
„Suzume“ (2022)
„Suzume“ - tai nepaprastai gražus anime filmas, pasižymintis stulbinančia vizualine estetika ir neeiliniu bei įtraukiančiu siužetu. Filmas pasakoja apie 17-metę merginą Suzume, kuri padeda paslaptingam keliautojui uždaryti keistas duris, tačiau už jų slypėjęs blogis spėja ištrūkti. Dabar, sekdama paslaptingo piktojo katino pėdsakais ir lydima kalbančia trikoje kėde paversto palydovo, Suzumė privalo uždaryti visas atvertas duris, kad kartu būtų uždarytos ir nelaimės, slypinčios kitoje jų pusėje. Režisierius Makoto Shinkai tikrai sugeba pasakoti įmantrias fantastines istorijas ir kurti tikrus vizualinius spektaklius.
„Berniukas ir garnys“ (The Boy And The Heron, 2023)
„Berniukas ir garnys“ (The Boy And The Heron) - tai naujausias ir tikriausiai paskutinis legendinio Hayao Miyazaki kūrinys. Filmas pasakoja apie jaunąjį Mahito, kuris po motinos mirties yra perkeliamas į kaimo dvarą. Jam sunku prisitaikyti prie naujos aplinkos ir rasti ryšį su pamote Natsuko. Ten jis sutinka paslaptingą pilkąjį garnį, kuris įtraukia berniuką į fantazijų pasaulį, viliodamas jį prarastos motinos vizijomis. Kaip ir galima tikėtis iš „Studio Ghibli“, šis filmas yra kupinas įvairių fantastinių būtybių, keistų vaizdinių ir nuostabios animacijos. Nepakartojamą filmo atmosferą puikiai papildo ir nuostabus garso takelis, sukurtas seno Miyazaki bendražygio Joe Hisaishi. Tik laikas parodys, ar „Berniukas ir garnys“ turės tokią pat kultūrinę įtaką kaip kai kurie kiti Miyazaki darbai. Tačiau savo kūrėjui pelnęs antrąjį „Oskarą“, šis filmas tikrai užsitarnavo būti geriausių anime filmų sąraše.
